Kai lyja už lango ir pilkas dangus,
Kai vėjas pikčiurna staugia klaikus,
O medžiai linguoja šaknis raudami,
Aš tyliai dainuoju sava širdimi.
Net jeigu vienatvė, net jeigu sunku,
Mažam veidrodėly save aš regiu.
Ir mes uždainuojam duetu smagiu,
Net vėjas nutyla, nebelaužo šakų.

Kai rytas išaušta pirmi spinduliai,
Auksu siuvinėja pievas gražiai,
Dvi kojos neša per rasą mane,
Dvi akys ieško dainos danguje!
Ir štai jis, amžinas sielos šauklys!
Žydram danguje nuostabus vyturys!
Ištirpstu, išnykstu, lieka kūnas žavus
Atlikti savo kasdienius veiksmus.

Kai vakaras sėlina tyliai ir oriai,
Lakštingalų giesmes dalindamas dosniai,
Nuspalvintas saulės ugningas dangus,
Į nežinomą erdvę kviečia visus.
Palikus ant kranto savo rūbą mielą,
Ežeran neriu nuskaidrinti miegą.
Gaivios rankos vandens šiurpulingo,
Glosto ir linki sapno prasmingo.

Kai muzika skamba, medumi pakvimpa,
Ant stalo ir vaisių, ir uogų nestinga,
Pro atvirus langus girdisi balsai,
Linksmu juoku kerintys džiaugsmai,
Tai mano bičiuliai, likimo draugai,
Manęs aplankyti užsuko čiona;
Ir skęsta namas maloniam klegesy,
Ir virpa sielos, akių spindesy.

Kai balta aplinkui, kai sninga ir šalta,
Kai medžiai apsivelka baltą paltą,
Aš bėgu mišku per minkštą pusnyną,
Lenktynės su krintančiom snaigėm, tyla…
Aš pašaukiu vėją ir aidas atsako,
Pažerdamas medžių karūnas ant tako.
Parėjus prie židinio šildau rankas,
Ugnyje raminu mintis neramias.

Kai skydą šviesos nutraukia tamsa,
Galiu pamatyti žvaigždes danguje.
Tada suprantu, kiek laisvės turiu,
Tada pajuntu globą žvaigždžių.
Dabar aš esu ir būsiu tada,
Kai virsiu dulke, nevergausiu laike.
Dabar aš esu ir būsiu tada,
Kai liks įkvėpimo paskutinė banga.

Irena Barvydė “Gyvenimo gėlė”
ISBN 9986-848-38-5