Ateik su tamsa, kai vėl panirsiu sapne…
Kad girdėčiau tavo žodžius, tavo balsą…
Jis toks svaigus…
Ir gerai, kad nežinau kas tu,
Ir gerai, kad yra paslaptis…
Aš tik jaučiu tave nors nematau…
Tu čia visada šalia…
Nesvarbu koks tavo vardas, nesvarbu kas tu…

Ir kai sapnas apgaubia mane,
Tu ateini pro rūką…girdžiu žingsnius…
Ir tas kvapas…tavo kvapas jis toks saldus…
-Kas tu?
-Šššš… tu žinai kas aš….mano angele…
Tolimesnius žodžius užgožia bučinys…
Jis toks stiprus ir karštas- ir aš skrendu…
Skrendu su tavimi…
Tolyn už horizonto, tolyn link saulės…
Link kaitros…

-Kodėl pradėjai tolti?
Kodėl pranyko saulė?
-Pats laikas tau prabusti…
Ir prabundu… viena…
Ir vėl gyvenu sapno nuotrupom apie tave…
Kodėl aš negaliu miegot ir nepabusti?
Gal likčiau amžinai su tavimi?
Deja, tokia lemtis…

Ir kai pradingsta noras man gyventi…
Kažkur suskambo telefonas…
Jis skamba o aš tyliu…
Kodėl negali jis nutilti?…
Pakeliu…
-Klausau?
Tyla…tik kvėpavimas kitapus..
-Klausau?
-Labas rytas…mano angele…
-Tai tu?
-Aš visada su tavimi…
Ir vėl tyla…ir vėl viena…
Ir nors nežinau kas tu, bet dabar žinau kad tai tikra…

2010-02-08