Nejaugi tikrai vien tik šito norėjau –
Sapnais nusagstytoj tikrovėj gyventi?
Klausytis ne Tavojo balso, o vėjo...
Ir lėkti su juo – patirties pasisemti.
Ir kas iš tikrųjų mane suklaidino –
Ar vėjas, ar mano laisva prigimtis?
Ar laisvę turėjau? Ar ji man padėjo
Atverti į Tavąją širdį duris?
Kas man pasakys, ar vėl būsi arti,
Kai naktį ieškosiu šviesos?
O gal tik nakties aklumu apgaubti
Mes esam arčiausiai tiesos?
Asta Novikaitė