Aš girdžiu garsus iš toli,
Tai daina, ją dainuoja savi.
Ten aukštai nežinioj plačioj,
Skamba varpas, lyg širdy manoj.
Galingos stygos saulės spindulių,
Jas liečia vėjas bučiniu švelniu.
Suskamba auksiniu garsu,
Erdvė pilna vaiskių spalvų.
Nėra ribų, nėra krantų, nėra šešėlių ir šalnų,
Yra tik begalė garsų, pulsuojančių vienu ritmu.
Ir aš esu, ir aš skrendu juokingi ir lengvu oru…
Žinau, kad grįžti reiks žemyn, todėl sukuosi vis greityn…
Daina nutilo, liko vėjas, krūtinėj deganti širdis,
Dar mano laikas neatėjęs,
Galiu tiktai pravert duris.

Irena Barvydė “Gyvenimo gėlė”
ISBN 9986-848-38-5