Atsimenu, kartą prie tvenkinio seno
Sėdėjau ant kranto vandens pakrašty.
Praplaukdamos gulbės tarp meldų šlameno,
O žuvys prie kojų pliaukšėjo arti.

Bet tądien aš ūpo žvejot neturėjau,
Tad saulei pakilus virš medžių aukštų
Žolėj išsitiesęs aš kilti galėjau
Į mėlyną erdvę svajonių slaptų.

Bet debesys niūrūs greit dangų užslinko
Ir ėmė dundėti griaustinis duslus.
Pašokau, kai medžiai nuo vėjo palinko,
Atnešusio debesio juodo purslus.

Tačiau į namus aš vis dar neskubėjau:
Prausiaus įsibridęs drungnam vandeny
Ir, rodos, veidai man mieli suspindėjo,
Išnirę staiga atminimų vilny.

Beregint jaučiau, kaip jausmai prisipildė
Nykių praradimų ir džiaugsmo aidų.
Ir mane tarytum laimikis sušildė-
lyg su nešuliu eičiau namo nuo krantų.