Šalta žiema ir šaltas vėjas.
Bereikšmiai žodžiai tarp žmonių.
Ir šaukti man dabar norėtųs:
– Pasauli, man širdy nyku!

Nes žmonės, einantys pro šalį,
Be šypsenos ir spindulių.
Nespindi jų veidai iš laimės.
Kodėl? Kadangi jau žiema kartu?

O snaigės šoka liūdną šokį.
Ir lyg norėtų jos primint,
Kad nebėra jausmų pasauly,
Kad nebėra jausmų širdy.

O man norėtųsi dainuoti:
– Žmogau, tu atsibusk greičiau!
Juk širdis nėra ledinė:
Krūtinėj plaka vis greičiau.

Dabar jau rytas, jau išaušo.
Dar viena diena prabėgs.
Ir tik vėliau suprasiu,
Kad iš to sapno jau grįžau.

Grįžau iš šalto blogo sapno.
Grįžau, nes noriu vėl gyvent.
Nes aš – žmogus, ir aš gyvensiu,
Kvėpuosiu tuo, ką davėt man.

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui