Esu vienas.
Jokio nerimo, jokio kartumo.
Tobulas liūdesys
neturi priežasčių
nežiūri į dangų
(žino, kad lis)

nesinešioja priešpiečių
neišalksta
nemiega
nenarsto raukšlelių prie veidrodžio

geria
tyliai
arbatą

nešioja spalvotus batus
siūna rankom užuolaidas
rašo laiškus anūkams
užkanda uogienės

vienas rymo nakčia
raudonam lietpalty turi
atsarginę sagutę,
jei netyčia ištrūktų
jei būtų per šalta..

Vėjais plaunasi plaukus
renka žiedadulkes
netiki metų laikais,
tiki drugeliais

dėvi mokasinus,
ieško kokono
arbatžolių pievoj

siūruodamas grįžta namo
–
stalas pilnas
medinių krapštukų,
tipenančių tyliai po du
į dėžutę-

aš esu vienas,
nešioju skirtingus batus
mokaus kartoti burtažodžius
siūnu užuolaidas

rūšiuoju mėnulio atšvaitus
ir laukiu,

laukiu
svečių.