Išeisiu pro duris
ir žvakės neužpūsiu.
Vilties viltis,
kurioj gal neuždusiu,
rusens ilgai,
lyg krosnyje medinės
lentos galai
sunarstyti po vinį.
O vėjas žais,
vis erzindamas liepsną.
Jausmai įkais –
ir kas išdrįs paliesti
aštrius kampus
liepsnojančiųjų šukių,
kai kris lietus
ant pienių baltapūkių.