Tave aš pažinau iš balto sparno mosto,
Iš vėjo juoko ir akių gelmės,
Kai ąžuolais galiūnais dangų glosto–
Perkūnų mėlynų, kurie aušroms kalbės…

Žvakelės liepsnoje drugelio sparnas nyra,
Į ugnį skrenda žemės angelai-
Tave aš pažinau, palietus skausmo lyrą–
Juk Tu Tiesa, paskendusi giliai…

Tiesa, Tiesa ligi dangaus pakilus,
Tiesa per širdį perėjus švinu–
Tiesa, kur šuliniai mano Tėvynės gilūs
Su nuskandintais kūnais…Pelenų

Tiesa žvakelės liepsną graudžiai glosto
Su skausmo angelais žalioj ugny
Ant žemės mūs – gyvybės švento uosto–
Žaibų tarpekliais sapnu praeini–

Tave aš pažinau iš balto sparno mosto…

****

Naktis šiurpi, naktis bedvasė–
Į Tavo liepsną nusipraust lekiu,
Tiesa… Žvaigždynai Tavo vardą rašė
Virš saulės spinduliuojančių akių–

Jį rašė mėnuo, bėgdamas virš marių,
Virš prarajų, tarpeklių ir uolų–
Žydėjo širdys ja ugny ikarų,
Nes žemėje Tiesa gėlė gėlių–

Aukšti kalnai Tą vardą pakartojo,
Baltas galvas žemai nulenkdami–
Tiesa sudygo pėdose artojo
Žalia viltinga rugio ugnimi–

Naktis šiurpi, naktis bedvasė…

2007-07-11