Aš lyg pašautas paukštis krentu,
Netenku švelnių savųjų sparnų.
Ir vėl pasineriu į spalvotas svajas…
Kas dabar mažytę viltį atneš?

Rožinių sapnų daugiau nesuprantu,
Pasiilgstu baltų pūkinių debesų…
Vėl svajonės į saulę neša,
Ir vėl lietus ant veido laša.

Nešauk į mane, nereikia,
Pabūk protingas, mano laike,
Grąžink greičiau mano sparnus,
Juk aš – paukštis, aš – dangus.

1k klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui