Paskendo jūroje sena mana svajonė…
Kas paskandino ją?
Ar aš? Ar tu?
Vėl neša vėjas veltui šią dejonę,
Juk neišgirs jos nieks –
Ji rūke sukasi ratu.

Svajojau aš turėti gyvą lėlę,
Kad ji atstotų man neesamus draugus.
Bet ošė bangos ir ledu pavirtę
Svajinės dužo į mažyčius šipulius.

Svajojau aš tave kada sutikti.
Sakei kad tai žinojai;
Sakei, kad mane kažkadatai sapnavai.
Bet vėjas pūtė, ir lietingą vieną dieną,
Galų gale ir tu, mielasai, mane palikai…

Svajonės dužo, skęsdamos ar neštos vėjo.
Dažnai verkiau, tačiau tikėjau aš,
Tikėjau su kaupu.
Visgi dangus išpildė vieną mano svają –
Dabar aš miegu amžinu miegu.