Mažas žmogus – didžiulės svajonės.
Jos kelia mane kasdien virš tikrovės.
Bet jei netikėtai vėtra praūžtų, –
Visos svajonės į šukes sudužtų.

Mano troškimai… Jų visų negaliu suskaičiuoti.
O suaugę tik šypsos: ,,Fantazuoti nustoki.
Tai vaikiški norai, mažuti žmogau,
Pažvelk į žvaigždes – svajonės aukščiau ! “

Žiūriu į žvaigždyną ir tyliai mąstau:
,,Kaip atrodo svajonės, kodėl nematau? “
Nors sparnų neturiu, bet skrendu vis aukščiau.
Aš su savo svajonėm po dangų dairaus.

Didžiausi troškimai sudužti negali,
Nors kasdien man kartoja: ,,Žinoki, vaikeli, –
Ne visos svajonės pavirsta tikrove. “
Ir vėl aš svarstau – tai kodėl mes svajojam? “

6b klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui