Atsibusi vieną rytą tu gėlių lauke
Bus taip gražu ir gera
Spindės geltona saule danguje
Tačiau nebus ramumo tavo širdyje
Nes prisiminsi tu tada mane
Mano veidą ir ištarus žodžius
Ir taps širdį kažkaip nebe jauku
Kažkaip ilgu ir gėda
Kad prašvaistei visas dienas
Kad nesupratai tada manęs…
Norėsi viską sugražinti
Norėsi vėl kas ryt matyt mane
Vos panorėjus apkabint pabučiuot
Tačiau nebus tada manęs šalia
Aš būsiu ten kur tavęs nėra…
Ateisi tu prie mano namo lango
Stovėsi tyloje viena
Norėsi pamatyt jame kažką ko jau seniai nėra
Norėsi kad pakviesčiau aš vidun tave
Svajosi bent trumpam išgirsti mano balsą
Paliesti ašarojančias akis
Priglausti prie savęs ir apkabinti
Nušluostyt ašaras ir nuraminti
Tačiau manęs jau nebebus lange
Ir nebebus jau mano balso tyloje
Nebus jau nieko kas primintu tau mane
Todėl kad aš miriau kai tolai tu gatve…
Išblėso mano meilė tau
Išblėso tai ką aš jaučiau
O tavo žodžiai pasakyti man tada
Kad viskas bus dar mano kelyje
Kankino dar ilgai mane
Tačiau padėjo man suprasti tai
Kad tu nerasi vietos mano širdyje
Kad tu pajusi tai ką aš jaučiau dabar…

2005 sausis
Ernestas