Nebeliko nieko – viskas – tiktai smėlis,
nesulaikomai vis byrantis pro pirštus –
šviesios dienos su tavim dar nepamirštos
vysta, kaip nelaistomos gražiausios gėlės –

tiek kartu mylėta, vargta, tiek kentėta,
šitiek laukta, su viltim ieškota –
viskas liko užkasta ir pakavota,
tarsi dykvietėj tuščioj, neliko vietos

mūsų meilei – nuostabiam gėlynui,
Tavo, Viešpatie, mums žemėj dovanotoj –
bet šiandien apleistoj ir išduotoj,
ir pavirtusioj išdžiūvusia smėlyne –

toj smėlynėj nerandu aš vietos –
neapykantos išdegintoje žemėj –
čia nėra šviesos, ir dangūs čia aptemę,
ir akmuo po galva – guolis kietas –

nebeliko nieko – viskas – tiktai smėlis,
išbyrėjęs iš delnų pro pirštus –
gyvas tik Tavim esu – Tavęs tik nepamirštas,
mano Viešpats Tu – Smėlynės šaltinėlis.