Nebeliko nieko - viskas - tiktai smėlis,
nesulaikomai vis byrantis pro pirštus -
šviesios dienos su tavim dar nepamirštos
vysta, kaip nelaistomos gražiausios gėlės –
tiek kartu mylėta, vargta, tiek kentėta,
šitiek laukta, su viltim ieškota -
viskas liko užkasta ir pakavota,
tarsi dykvietėj tuščioj, neliko vietos
mūsų meilei - nuostabiam gėlynui,
Tavo, Viešpatie, mums žemėj dovanotoj -
bet šiandien apleistoj ir išduotoj,
ir pavirtusioj išdžiūvusia smėlyne –
toj smėlynėj nerandu aš vietos -
neapykantos išdegintoje žemėj -
čia nėra šviesos, ir dangūs čia aptemę,
ir akmuo po galva - guolis kietas –
nebeliko nieko - viskas - tiktai smėlis,
išbyrėjęs iš delnų pro pirštus -
gyvas tik Tavim esu - Tavęs tik nepamirštas,
mano Viešpats Tu - Smėlynės šaltinėlis.