Karštoj širdy, pulsuojančioj aistra,
Kurią jausmų verpetas vėl apgaut mėgino
Jau nebegali gimti meilė atvira,
Nes ji – nusivilimų skonį tepažino.

Nakties rūke ji tyliai meldžias meilei,
Beviltiškai spurdėdama šaltam delne.
Sūriu vandens lašu pavirsta tekant saulei,
Kurios šviesos išgąsdinta pasislepia sniege.

Ji trokšta gerti sodrią meilės šviesą,
Matyti, kaip stipriai pasiilgsta jos dangus.
Ji nori vėjo kibirkšties, kuri palieka žaizdą.
Ir tik tuomet numiršta, palikdama vilties sparnus.

Gintarė Palubinskaitė, 3 c klasė
M.Slančiausko gimnazija
Joniškio rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui