Vėjas tolimu dangumi nuskries per sidabro laukus,
sparnus beribės laisvės vėl išskleisim,
Pasieksim veidrodinio vandenyno šviesa,
tolumoje sklindančius krantus…

O erdvėje kris pūkines, šaltos snaigės,
jos apgaubs tarsi sapne,
Nesinorės grįžti į realybės naktį,
paskęs ramios svajonės tyloje…

Suprasim kodėl lietūs būna vėsumoje gaivūs,
kodėl sidabro sapnai toliau nei mėlynas dangus,
Kodėl švelniai užsimerkus akimis tylėti,
svajingai jausmas nuostabus…