Kokia graži atsiveria vaikystė,
Kai pamatau ją iš toli-
Kaip ryto vyturėlis, saulės blyksnis,
Nes tamsūs klystkeliai jau pamiršti…

Tarsi sapne brendu vis į mokyklą,
Kur pamokėlės, piešinukai ant suolų,
O pusnyse saulutė tarsi krykščia
Su daugelio vaikų balsų… smagu!

Kalniukų nuokalnės-bandelės
Žėruoja pabarstytos cukrum-sniegeliu,
O supustytas sniegas mane kelia
Ir bėgu, tarsi ant sparnų skrendu.

Dabar vėl per pusnis pūškuoju,
Kai įkrentu į jas lig pažastų,
Žiūriu – pušelės iš manęs kvatojas:
-Kokia buvai, tokia esi, aaa-ūū!..

Tik pamąstau, kaip jos užaugo,
Kol be manęs prabuvo metų tiek –
Pamoju joms, gražioms garbanėms,
Kad nepamiršo… ačiū ir už tai, sudie.

2008