Kokia graži atsiveria vaikystė,
Kai pamatau ją iš toli-
Kaip ryto vyturėlis, saulės blyksnis,
Nes tamsūs klystkeliai jau pamiršti...
Tarsi sapne brendu vis į mokyklą,
Kur pamokėlės, piešinukai ant suolų,
O pusnyse saulutė tarsi krykščia
Su daugelio vaikų balsų... smagu!
Kalniukų nuokalnės-bandelės
Žėruoja pabarstytos cukrum-sniegeliu,
O supustytas sniegas mane kelia
Ir bėgu, tarsi ant sparnų skrendu.
Dabar vėl per pusnis pūškuoju,
Kai įkrentu į jas lig pažastų,
Žiūriu - pušelės iš manęs kvatojas:
-Kokia buvai, tokia esi, aaa-ūū!..
Tik pamąstau, kaip jos užaugo,
Kol be manęs prabuvo metų tiek -
Pamoju joms, gražioms garbanėms,
Kad nepamiršo... ačiū ir už tai, sudie.
2008