Ir taip kaskart, kai vakaras ateina,
Suvirpa miegantys jausmai,
Atsiveria iliuzijų buveinė,
Pabyra svajos nelauktai.
Atgal po vieną jas renku -
Neklaužados, - baruosi,
Išlįsti jums nėra saugu,
Verčiau jau likite namuose!
Jos netiki manim, ranka numoja,
Tik lekia, skuodžia, bėga...
Mažais pirščiukais pamojuoja,
Ir nebelieka nieko.
Nubėgo, nulėkė, neliko...
Žinau, – jos nebegrįš -
Suduš kur nors dėl kokio nieko,
Arba kas nors jas, vargšeles, sutryps.
Sudie, sudie, mano svajonės,
Laimingai jums ir su Dievu!
Be jūsų liko tiktai abejonės,
Su kuriomis kasvakar užmiegu...