Ir taip kaskart, kai vakaras ateina,
Suvirpa miegantys jausmai,
Atsiveria iliuzijų buveinė,
Pabyra svajos nelauktai.

Atgal po vieną jas renku –
Neklaužados, – baruosi,
Išlįsti jums nėra saugu,
Verčiau jau likite namuose!

Jos netiki manim, ranka numoja,
Tik lekia, skuodžia, bėga…
Mažais pirščiukais pamojuoja,
Ir nebelieka nieko.

Nubėgo, nulėkė, neliko…
Žinau, – jos nebegrįš –
Suduš kur nors dėl kokio nieko,
Arba kas nors jas, vargšeles, sutryps.

Sudie, sudie, mano svajonės,
Laimingai jums ir su Dievu!
Be jūsų liko tiktai abejonės,
Su kuriomis kasvakar užmiegu…