Miela mama, kaip labai pasiilgau
Tavo švelnių rankų šilumos.
Motiniško veido, brangaus iš brangiausių,
Tavo rūpestėlių ir globos.
Bėgo metai, rinkau juos i puokštę,
Skaičiau, kiek daug jų, be tavęs,
Niekada ir niekas nemokėjo taip paguosti,
Ir atjausti nemokėjo taip manęs.

Mielos akys vaikystę globojo,
Rodos dar ir šiandien jas jaučiu,
Ir širdies, kuri tiek meiles dovanojo,
Aš pamiršti niekaip negaliu.

Tu išmokei tart žodelį „mama”,
Kai žingsneliai vedė prie tavęs,
Tavo meilė mano širdyje gyvena
Amžinai gyvens ir neužges.

Vis dėkoju Dievui Visagaliui,
Kad motulės meilę leido man patirt,
Tik Aukščiausiojo didi malonė gali
Tą brangiausią dovaną paskirt.

Baltrušaitienė Genovaitė
2000 04 30