Auksinė jūra teka mano gyslomis,
kūnas plasnoja vieną minutę per dieną,
kitas – akmeniu nukritęs spaudžias
spaudžias prie pėdos
mylimo žmogaus pėdos,
kurio jausmai pražilę,
tačiau galva lapais žydi.

Kraujas skalauja krantą supiltą,
Nidos smėlynai – pelenais pavirtę
Beri mano kelią,
statai mano laiką
Plasnoju paukščiu netikėtai pavirtus.
Raudoti nėr laiko,
takas supiltas
Į tavo laimę, kurią ir aš patirsiu.

Į auksą panirsi kiekvieną naktį,
Kai šiluma užlies tavo kūną drąsiai,
kai įsipainios mano svajos ir viltys
ir tyliai kvepuos į tavo rankas paimtos.

Šaltos bangos pastato ant žemės,
sunki ranka duris uždaro,
mėlynas laikas teka pro šalį,
o tu vis beri
saujom mano kelią.