Mėlynas dangus, lyg Valdovo apsiaustas,
Apgaubia Žemę ir tave, kai reikia
Paguodos ir paramos,
Vilties ir apsaugos. Bet iš tikro
Tu esi apsauga daugybei kitų,
Paklydusių ir neramių,
Tu esi siena, per kurią neperšoka hiena.
Gal miegi? Todėl manai, kad kiti,
Ar kažkas yra tavo sargai…
Kai tik tapsi savimi, tuo, kuo esi,
Apgaubsi visus ir Žemę,
Kiekvieną šakelę, gyvūną ar paukštį,
Su meile priglausi.
Jeigu vis dar verki, ar skundies ir inkšti,
Ir kaltus vis randi, tai todėl, kad miegi.
Prabusk, laikas gimti,
Nesvarbu, kiek metų turi, vyrų, vaikų, ar žmonų,
Gimt žmogumi – niekada nevėlu.

Irena Barvydė “Likimų valdovai”
ISBN 9986-848-64-4