Ji ateina staiga
lyg viešnia nekviesta
į pilką gyvenimą tavo.
Ji pagauna tave
ir apsvaigsta galva
lyg nuo butelio gero šampano…
Išsilieja jausmais
ir pražįsta žiedais
lyg pavasario burtą ištarus.
Ji tokia nuostabi
ir visa ji graži
Meilė
Tavo ir mano…

Ji nežiūri į tai,
kas esi tu žmogau:
gal Karalius esi,
ar tik paprastas vargšas benamis…

Jai nerūpi visai,
kur dabar gyveni –
patvory svetimam
ar aukščiausioj pily…

Jai visai nesvarbu – koks esi tu žmogau:
ar tu jaunas esi,
ar jau senas,
jei užaugo šiandieną tau meilės sparnai,
tu pakilsi lengvai,
kur tik veda Jinai –
nebaisus tau gilus okeanas,
tau nebaisūs didžiausi vargai…