Tau nusišypsojo mano saulė,
Vėjas ranką ištiesė, nulenkdamas šakas.
Mano meilė aplėkė pasaulį
Ir sugrįžo į tavos širdies gelmes.

Nustebai: kaip viskas sužydėjo!
Ir kodėl tau žmonės šypsosi staiga?
O širdies kampely meilė suspurdėjo
Ir nusprendė būt kantri – kol rasi ją.

Ne ėjai – skridai, žvaigždes pasiekt galėjai.
(Mano meilė džiaugės už tave).
Pagaliau, užmiršęs nuoskaudas vėl patikėjai,
Kad širdim apglėbti nori ne pasaulį, o mane…