Išluptoji akis tave regi ir nukirstoji
ranka tave lyti, virpėdama tiesias Likimo
pasaulin, mėšlungiškai graibsto akimirkas, pirmą ir
paskutinį kartą pražystančias mums, bet ne mūsų:

mes patys – akimirkos, kraupiai ir švelniai aukojamos
Begalybei, Likimui, Drakonui ir jo nugalėtojui, mūsų
kalbon įsilaužia sieringi Jupiterio žodžiai, aukos
nesuvokiantys, vien tik nelaisvę ir priešą, negalintį

rinktis žaizdos ar mirties, ar blizgučio, vaikai,
net ir jie gimsta mums, o ne mūsų, beveidis
Likimas beginklis: jis niekas be tavo
pavidalo: tu – jo pasaulis, buveinė aklam

mano žvilgsniui ir nukirstai rankai, sapnų
horizontam ir trupantiem laiptam, žiūrėki,
žiūrėk į mane ne iš tolo, žiūrėk, koks esu tavyje
sukapotas ir klykiantis: laimink.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.56.