ranka, numirėlį palietus, rugio nebesės
žuvis išdvės, kai jį plukdys per ežerą
neatsakys, neklausk, ką sėtuvėj nešies
ar šalyje mirties – vilties dar atželia

lipnus lopelis, pelės plūsta iš paskos
urveliais vis, urveliais mirčiai kelią
užkirsti, giltinei nudirti šerno kailį

šermukšnio mietagalį per krūtinę kala
miegok, numirėli, negrįžki, nieks neguos
neduos nei viralo, nei pykčio pabaigos

gyvi atsižegnos prie vakarienės stalo
pakarto vaiko siela, vienišas slogutis
(kaip latviai sako – lietuvėnas ) sąla
galugerklyje, gomury atgimstant rugiui

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998. – P.58.