Jis gáudė prakeiksmus ore
jį siautė rutmo ritualas
jis buvo jaunas ir išbalęs

ir niekas nedegė šviesos
kai baigės muzika ir žvakės
ir vakaras už lango plakės

aš skendėjau tam vakare
lyg maro vandenys grėsmingi
jau spengė tamsoje sustingę

garsų šešėliai be tiesos
tiksėjo uždelsto sprogimo
ausų būgneliuos metronomai
lyg akmens daužėsi į uolą
po vandeniu jų garsas augo
jau mūsų niekas neapsaugos
ūmai mes puolėm kur papuola
mės gynėmės – nuo ko mes gynėmės?
kas gimė mirdamas visuos

troškimuos tvinksinti bedugnė
apgaulė – šypsenos ir gėlės
jau visa liko pakely
vienuolių užeigos ir celės
įtūžęs mūzų kūdikėlis
nuo mūsų žengė bangomis

jau maro vandenys jį kėlė
jau sklido gandas apie jį
jau sklandė angelo šešėlis

mes stvėrėm akmenis į ranką
ir akys mums atvėrė dangų
jis buvo jaunas ir išbalęs
mus siautė ritmo ritualas
jis nesigynė akmenų
aš savo rankomis menu
kaip jis parkrito su mumis

1985.VII.15–1987.IX.30

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P.33-34.