eina mergelė per aukštą dvarą
aplinkui dangų – mėnulio kelti
– kelkis, tėveli, jau neį karą
į didį kelią – už kokią kaltę

eina per naktį pro mano galvą
karo mašinos, žalsvai dažytos
turinčios galią, kad viskas galima
kur svetimšaliam tvoros nežydi

vai teka, bėga vakaro žvaigždės
jom sugodosiu debesį margą
merkia lietutis tėviškės žaizdą
devyniamargę, devyniavargę

vai eina, bėga per aukštą dvarą –
lietui nulyti, vėjui nupūsti –
saulė mergelė, ir ją jau dera
jau ima liūsti žmonės be būsto

visų svetelių pasikviesdami
į savo žemę – žalsvom mašinom
per dieną tremią, per naktį tremia
o kaip benamiui paduoti žinią

aplinkui dangų, aplinkui jūrą
ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm
jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri
tik nepasako – grižom? negrįžom?

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – V.: Vaga, 1993. – P.73.