Vėlai jau, vakar naktį
vampyrą sutikau.
Sėdėjo jis ir verkė.
Aš baisiai sutrikau.

-Kodėl tau čia nemiela?
Juk geidžiamas esi?
Tave juk reklamuoja
ir myli ( ne visi )…

-Anksčiau jūs buvot skanūs,
raudoni ir prisirpę,
dabar gi išbadėję.
Taip pats galiu aš mirti!

Anksčiau manęs bijojot
ir bėgot, kaip pamišę.
Dabar manęs jūs geidžiat,
ausin liežuvį kišat.

Merginos man, kaip čipsai,
sudžiūvę ir sukritę,
kaklus prisikvėpinę,
kraujus sunku nuryti!

Apkabinau vampyrą,
prispaudžiau prie širdies.
Juk net vampyrai dreba
dėl savo ateities.

-Užsuk pas psichologą.
Jie nesmerkia, neteisia…
-O psichologai riebesni?
Tada tikrai užeisiu!