Kai mums sunku, kai sieloj
Skamba melodija liūdna,
O pasaulį, imame tikėti,
Uždengus nevilties migla,
Tada draugai turėtų būti tie,
Kurie paguodžia,
Kurie pasako,
Kad tai tiktai bloga diena.

Jei jie tikrai tokie,
Tada mes – laimingiausi žmonės,
Nes turim juos.
Jais galime tikėt,
Juos norime mylėt,
Be abejonių blyksčių širdyse.

Bet jei draugai,
Kai mums jų reikia,
Apanka, apkursta
Ir tampa nebyliais,
Nebepasiekia jų
Nei mūsų prašymai,
Nei sužeisti jausmai,
Ar galim juos vadinti
Šventu žodžiu “draugai”?

Negalime, ir nevadinsim.
Kad ir kokie sunkumai slėgtų,
Mes nieko neprašysim.
Nors jais anksčiau tikėjom,
Nors juos tikrai mylėjom,
Nuo šiol pamiršim visa tai.

Ištrinsime iliuzijas,
Nusivylimą lauk išmesim,
Ir dėl draugų,
Kurie šio vardo neverti,
Daugiau nė vieną naktį
Mes neverksim.