Dėkoju, Jėzau, kad vedi
ir uždegi kas kartą viltį,
kad leidi prie Tavęs sušilti,
kai sužvarbstu tamsioj nakty –

ir toj tamsoj kai pasiklystu,
nebematau po kojom tako –
girdžiu tada, kaip tyliai plaka
Tava širdis – ją atpažįstu –

tą švelnų nuostabų plakimą,
ramybę teikiantį ir viltį,
ir leidžiantį joje sušilti –
po to naktinio sužvarbimo.

Dėkoju, Jėzau, kad vedi
ištikimai ir nepaleidi –
ir neslepi Tu savo veido,
kuriuo tamsioj nakty švieti,

lyg žiburiu Tu mano takui,
ir drąsini kiekvieną kartą
Žodžiu su meile man ištartu,
kad nebelikčiau aš apakęs,

bet eičiau su Tavim nakty,
ir sekčiau šviesą Tavo veido,
kurią pažinti Tu man leidai,
kaip Žodį tą, kuriuo vedi.