būdavo ir nėra, būtasis nesamasis vėjas
per juodą pūdymą apakęs skrieja
ir atmuša sparnus, ir suanglėja
sausa eglelė motinos skara

budina, jau diena, jau saulė šoka anta kalno
tik sapno juokas, neieškoki kalto
būtasis liudija, būtasis valdo
tik esamajame, kurio nėra

2000.VIII.22–23

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.134.