Aklinoje tamsoje begalinė jūra ošia,
Jausmingom bangom ji mus svaigina,
Klastingoje meilėje įžadus gramzdina.
Tikėjimo laisve ji vadovauja,
Nuolatos ištikimai jausmams pasiduoda
Negalėdama pratart ne žodžio
Ji atsimuša į kopas ir rauda.
Mažoji smiltele, nukritai šalia,
Smėlynai suošė svajingai.
Ilgesio mėnuliai, nuo jūsų vanduo liepsnoja,
Sudužta bangos uoloj didingoj.
Likimas žmogų mėto vėto,
Nebežinai, kas tikra, o kas ne,
Ir vėl pasklidusi griausmingai,
Parausta brėkštanti aušra.