Medžiai dideli ir šakoti
aplipę liepsnojančiais lapais
stovi ištiesę rankas į dangų
tarsi prašydami išmaldos

Tie debesys, kur atneša lietų
yra jų tėvai ir proseneliai
viskas čia jų rankomis statyta
ir medžiai – jų didžiausias turtas

O visgi stovi jie prašydami išmaldos
tarsi ne vaikai, o svetimi būtų
ir tėvai tarsi ne į savo vaikus žiūrėtų
nė vieno lašo vandens nenulyja.

Rasa Urbonaitė, 12b klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui