Kalbėk, Širdie,
Kalbėk apie Pasaulį, Meilę
Ir apie Kelią,
Kažkada paskirtą man.
Kalėk apie tuštybės, melo
Slegiančią apgaulę,
Kalbėk, Širdie,
Šviesos pilna.

Žinai, kas aš
Ir apie ką dainuoja mintys,
Žinai, kuo dar maža tikėjau,
Kam aukojau svajones.
Žinai mane –
Buvai save many išgirdus,
Matei visas
Pro šalį slenkančias dienas…

Kalėk, Širdie,
Šviesioji mano saule,
Tiek kartų bandžius paslaptį atskleist.
Kalbėk, miela,
Tau šypsosi Pasaulis…
Bet iš pradžių prašau atleist:

Atleist, kad netikėjau tuo,
Kuo nenorėjau patikėti
Ir Tavo balsą
Abejonių aidu slopinau.
Atleist, kad nenorėjau
Sau (ir Tau) padėti,
Save menka
Ir nereikšminga telaikiau.

O Tu, Širdie,
Sparnus iš skausmo audei
Ir ašaras į deimantus vertei:
Te viskas bus gerai,
Te viskas bus gerai,
Te viskas bus gerai…

Kalbėk, Širdie,
Žinau: daug nori pasakyti
Ir išmintim gali
Praturtinti mane.
Kalbėk, Širdie…
O gal geriau abiems mums
Patylėti
Ir tiesą rasti Meilės maldoje?…

Loreta