Sodybą mes įkūrėm
Pasaulio pakrašty.
Jausmus čia medžiai turi
Žolė dūmoja vis.

Kasdien čia susitinka
Veržlumas ir rimtis,
Motulė Žemė gimdo
Dangaus skaidrias mintis.

O tarp dangaus žydrynės
Ir žemės žalumos
Mana širdis pakilus
Lakštingala giedos.

Juk aš sutverta būti
Svajone ir daina,
Kad pirmapradę būtį
Atverčiau savyje.

Ir kad tavy prabustų
Dar snaudžianti dvasia,
Vaivorykštėlės tiltais
Keliautume drauge

Į meilės šalį šviesią,
Minčių tyrų kilnių,
Svajonėmis nutiesim
Takus vaikams vaikų.

Ir vėl, ir vėl sugrįšim
Sodybon, kur grožiu
Ir Dievo žodžiais trykšta
Darbai laisvų žmonių.

(Linga)