Tyli gatvė…
Nugludinti akmenys…
Saulėtos sienos, bet…
Apsnigta širdis.
Man šalta šiandien,
Siaubingai šalta,
Ir verkia vienumoj
Tyli mintis…

Ausyse cypia stiklo muzika,
Aš trokštu oru,
Dūstu saule…
Man neapsakomai,
Siaubingai šalta,
Nors prakaitas
Rasoja kaktą.

Nubėgt… užlipt…
Nušokt… paskęst…
Nesvarbu kur,
Svarbu – išnykt.
Tik pasislėpt, nutilt, numirt…
Tik pailsėt, įkvėpt, nurimt.

Tragedija… kažkoks chaosas:
Kaukianti žaizda – džiaugsminga šventė!
Raitausi skausmuose,
Tačiau juokiuosi…
Sukandusi dantis kalbu,
Tačiau… vis tiek…

…Vis tiek tylu…
Ir blizga akmenys.
Tokia ramybė, o aš… verkiu.
Saulėtos sienos, o man – šalta,
Siaubingai šalta,
Aš dūstu.

Iš dangaus nukritęs
Paukštis negyvas
Prislėgė visa. Naktis
Nužudė dieną,
Nužudė rytą,
Pasmaugė saulę ir vis…
Tyliai rideno geltoną mėnulį,
Sapną man nešantį,
Magišką, švytintį…
…Tai – pilnatis –
Sudžiūvusi senmergė,
Iš dangaus stebinti,
Gal kas tuoj gims,
O gal numirs…?

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui