Mano Meile, jau seniai baltas sapnas
giedojo man giesmę. Aš buvau maža,
maža ir laukiau Tavęs, mano Meile.
Kol sapnai dar many, kol many
ta šviesa, kuri sklinda iš Tavo
akių, aš šnabždu vienui viena:
mano Meile, mes dviese.
Jei delnu galėsi išgąsdinti liūdesį,
jei galėsi paguosti žodžiu, prikelti
žvilgsniu, jei kūnu galėsi pakelt
lig dangaus, visų pirma išgydyk mane
nuo vienatvės.

Mažuti, kur esi, kad tyla apgyvendinti
žmonės, sulipę ant postamentų, diktuoja
mokslą mylėti. Mažuti, aš
Tave apkabinsiu ir viskas jau bus Tavyje.
Vien savęs aš nenoriu mylėti.

R.Danytė