Aš vis nuleidžiu akis,

Nepratusias būti saulėj

Ir skubu į šešėlį sugrįšt,

Ieškau purve apsinešusio veidrodžio.

Į šukes žiūriu pavydžiai-

Kaip jas glosto spindintys pirštai,

Bet į tyrus bijau vis išeit,

Dar skamba ausyse prakeiksmo

Slegiantys žingsniai:

Tas žmogus, kuris Dievą išvys

Neišvengiamai turi mirti!

Baimė apraizgo šalta –

Toks tolimas ir toks prisiartinęs-

Kryžiaus keliu kvieti pas save,

Tad išmokink netrumpinti

Maldoj praleisto laiko.

Rūtos Beltytės eilės