Mano motina dirbo skalbėja.
Paryčiais aš lydėdavau ją
Aukštalubėn skalbyklon senamiestin
Paskui iki ketvirtos popiet
Stebėdavau kaip milžiniškose skalbyklėse
Sukasi nešvarios Vilniaus paklodės
O motina niūniuodavo šlagerius
Ir prieš apmusijusį veidrodėlį
Vis ryškindavo savo siaurutes suskeldėjusias lūpas
Plūsdavosi, kad menkai šildo
Ir žvilgčiodavo į didžiulį laikrodį
Ant sienos
Kurio minutinė rodyklė
Nejudėjo pakibus
Tarp septynių ir aštuonių
Tai mums ir būdavo tik valandos
Skalbiančiai ilgos
Motina akyse vydavosi į mazgą
Arba riesdavosi į kablį – nežinau dabar –
Tuomet
Labai draskydavo paširdžius
Kai eidavom namo
Pro Vitrinas ir Žmones
Abejingai atspindinčius Mano
Veidą
Motinos Lūpas
Ir Skalbyklos Kvapą