Tą pavasarį
Asvaltavo mūsų duobėtą gatvę
Temstant tyla ir smalos dvokas
Virsdavo blusom
Aš kantriai kasydavau
Medines kojas
Kieno jos buvo – nežinau
Jose nagais išsiraižytos rievių upės
Ištekėdavo į dvidešimt penkis žingsnius
Iki parduotuvės
Pieno – ir atgal
Duonos ir atgal
Ir visada atgal – jos gerai žinojo kelią
Tos kažkieno kojos
Nepaklysdavo
Ir įaugdavo kaskart kaip medžiai
Į grindis šalia lango
Kol vieną dieną
Ėmė ir pražydo
Beveik kaip kaštonai
Moterys sustojusios
Grožėjosi
Kai kurios net kūkčiojo
O aš netekęs žado
Ir šaknų šypsojausi