Paliko jauni du broliukai, sesutė,
Viliuosi jie ateis manęs pasitikti,
Šiandien mintimis lankausi vaikystėje
Tikiuosi jie bendrauja ten susitikę
Vėl po pievas aš basas lakstau,
Tik ar aš sugebėsiu senas įtikti.
Toks laimingas esu kaip jaunystėje,
Kada pirmają meilę širdy pajutau.

Kalnai, miškas, upelis ir slėniai,
Vėl vilioja vis eiti tolyn, pamažu,
Aplankyti vietas kur lankėsi Ainiai,
Be to viskas aplinkui, čia buvo gražu.

Apkabinęs medelį, su juo vėl kalbėjau,
Kaip su savo geriausiu draugu,
Ir tuomet šventai aš tikėjau,
Jog šitiek geriausių draugų, aš turiu.

Jie saugojo mano vaikystę kartu,
Klajojau laukais, kalnais, miškų takeliu,
Jaučiausi laisvas kaip vėjas laukų,
Karštą vasaros dieną, braidžiau upeliu.

Mano laiminga vaikystė prabėgo greita,
Palikus mane kažkur toli, praeityje,
Nors bėgau atrodo ilgai greta,
Bet ji liko tik mano sapnuose, atmintyje.

Šiandien pasikeitęs šis Tėviškės kampelis,
Iš kalno liko tik mažas kalnelis,
Nebeliko prie baltojo kelio,
Gražuolio, sraunaus, vingiuoto upelio.

Miškai iškeliavo kažkur toli,
Seniai ilsis ramybėje Močiutė, Senelis
Atstumai pasidarę tokie trumpi,
Anapilin jau iškeliavo Tėvelis.