Tokia našta kaip ryšulys,
Paskendus po niūriom akim.
Tik skausmo virpesiu po langu –
Sugrieš kaip žiogas su varlėm…

Nedėkim uogų – nelaikys
Ta medvilninė skepeta,
Lazda nuo beržo vėl nudils
Nuo delno kaulų įrėžta.
Ir netils tas čiauškesys
Mažų vaikų kaip akmenim.
Įdubę luitai neišnyks –
Kaip lietūs grįžta debesim…
Ir nieks šlakų nenuvalys
Tos pačios ašaros nebus vėl sūrios;
Ir vandens tyro šulinys –
Pavirs į ašaras be druskos.