Aš klausiu savęs: “kodėl”?
Man šitaip ilgu be tavęs…
Visai nenorėjau tikrai
Tokioj padėty atsidurt.
Bet nieko, deja, nepakeisi,
Nors ir kaip norėčiau, deja…
Užvaldė manąjį kūną aistra tava.
Ir štai vėl išgirdusi anąją dainą
Sustingsta širdis, ir mintys nuklysta
Praeitin… ten, kur gera
Jaust tavo šiltą švelnią ranką,
Glostančią mano kūną.
Tavo lūpos paliečia manąsias,
Ir jaučiu, kaip tirpstu,
Sklaidau po pievas gražiąsias.
Ir matau prieš save – tai tu!
Aš klausiu savęs: kodėl?
Na, kodėl tas jausmas kankina
Mano širdį ir protą, ir vėl
Negaliu aš darkart iškęsti
Tą skausmą ir ilgesį… užmiršti…
Galvoju, bet, deja, tu kaip ir aną vakarą
Atvažiuosi, apkabinsi ir pabučiuosi, kaip tą kartą…

Toma Riškutė, S-6 (11 klasė)

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui