Kai krenta pirmos snaigės naktį,
dairaus aplink aš tamsoje –
mėnulis šypsos,žiūri į mane –
tokia laiminga snaigių glėbyje!
Ant blakstienų snaigės krenta
viena,antra,jų draugės dar ir dar viena –
tam galo nėra nakties šios tyloje.
O kai žaidimas man su snaigėm nusibodo –
namo ėjau ir, paslydus nukritau
ir pamačiau gražiausią vaizdą –
prie mano veido buvo vėlgi snaigės –
raštų gausumu pasauly jos neprilygo niekam,
tačiau manęs jos baidės,
nes, užkritusios ant mano skruosto,
vandens lašu jos nuteka
ir grožėtis nieks jomis negali,
nes pavirtusios lašu jos palieka savo snaigių šalį…..

10a klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui