Tu man leidai, pajusti
visą šio pasaulio begalingumą,
skausmą kuris su Tavimi
kartu tebuvo malonumas,
praradimą, kuris su Tavimi pavirto atradimais ir Meile,
apsvaigimą, paikumą, moteris ir vyną,
tėvystę ir išdavystę, tėvišką rūpestį
ir begalinį ilgesį, kurį visad jaučiu.
Esu aklas ir akys nemato, ausys negirdi…
Jausmas nepavaldus niekam, net laikui,
jo niekas niekad iš manęs negali atimti,
ar degčiau ant laužo,
ar merdėčiau neaiškiais kito pasaulio garsais,
būčiau suklupęs, sudraskytu kūnu ir siela.
Tam, kad suprasčiau kaip Tu mane myli,
kad su niekuo negali manimi dalintis,
nes ten esi Tu, mano Mylimoji, Mylimasis,
akių spindesys ir Jo veido šviesa,
švytinčiame nakties danguje.
Kiekvienoje žvaigždėje, begaliniame ilgesyje,
lyg vienišas deglas, deginantis mano širdį.
Ši žvaigždė mano krūtinėje,
kai būnu tuščias ir pilnas Tavęs,
kurioje yra viskas iš praeities,
dabarties ir ateities,
visi sutikti ir dar nesutikti žmonės,
išsakyti ir neištarti sakiniai,
mirtis ir prisikėlimas.
Tik Tau, dėl Tavęs, Tavyje, su Tavimi, esu Tavo…
Nėra nieko, daugiau ir mažiau,
nėra nei – žodžių, nei minčių, kurios būtų bent truputėli arčiau Tavęs…
Be Abejonės – suabejojant ir tuo sustiprinant save vėl neabejoti,
tik Tikėti, Tikėti, Tikėti, Tikėti…