be tėvo auga
be kojų vandens bėga
lakioja debesys besparniai
raudonom ąžuolo šakom

po jom vienbalsę dzūkų ugnį
devyniaragis elnias kursto
kai aš plaukiu tą gilią upę

keliu tą akmenį iš dugno
geriu tą atmintį tą ugnį
o prisiminti negaliu

1992.XII.14-16

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.64.