Menu kaip mano liudesy gimei –
neprasiskleidęs žiedas dykumoj.
Paskui lijai karštai karštai kaltai
kaip pasaka vienuolio vienumoj.
Atėjai tuščiom. Tuščia vėl išeini
kaip pasiilgusi kažko labiau negu manęs.
Ir praviras duris jau siena vadini
išeidama nuliūdusiu sapnu užmerkt savęs…
Liūdesy gimei… jame ir ištirpsti —
pradeginta užmigusio saulėlydžio tylos —
O tu vis tiek, kaip dievas nueini,
kuriam nereikia meilės per mažos.
Kažkur krantas pasitinka jūros bangą…
Kažkur medžiai naktyje svajoja…
Mano būste laikas nelaimingas –
Prašau, duok man savo ranką.
Liūdesys žiemos, žydėjimo,
rudens ir vasaros nekeičia.
Liūdesys manoj širdį sustabdo laiką.
Ir stipresnis už gyvybę nori pasirodyt…
Esu vienas.
Jokio nerimo, jokio kartumo.
Tobulas liūdesys
neturi priežasčių
nežiūri į dangų
(žino, kad lis)
nesinešioja priešpiečių
neišalksta
nemiega
nenarsto raukšlelių prie veidrodžio
geria
tyliai
arbatą
nešioja spalvotus batus
siūna rankom užuolaidas
rašo laiškus anūkams
užkanda uogienės
vienas rymo nakčia
raudonam lietpalty turi
atsarginę sagutę,
jei netyčia ištrūktų
jei būtų per šalta..
Vėjais plaunasi plaukus
renka žiedadulkes
netiki metų laikais,
tiki drugeliais
dėvi mokasinus,
ieško kokono
arbatžolių pievoj
siūruodamas grįžta namo
–
stalas pilnas
medinių krapštukų,
tipenančių tyliai po du
į dėžutę-
aš esu vienas,
nešioju skirtingus batus
mokaus kartoti burtažodžius
siūnu užuolaidas
rūšiuoju mėnulio atšvaitus
ir laukiu,
laukiu
svečių.
Ir liks vienatvėj vienas liūdesys,
jo sielvartas spalvotą dangų nudažys,
lyg juodas paukštis, skausmas jo gilus,
tamsus šešėlis vaikščios po namus,
ieškos jis sielos artimos,
bedugnei klykiančios ir ieškančios šviesos.
Ieškos jis durų uždarų, žvakės liepsnos, negailestingai draskomos tamsos.
Ieškos sudužusios širdies, nemiegančių, bet verkenčių akių.
Ieškos, neras, nors šitaip jam skaudu.
Ir liks vienatvėj vienas liūdesys,
šalta šiąnakt jam bus naktis
ir niekas rankos nepaduos ir nieks šiąnakt jo nepaguos.
Tas stiklinis liūdesys
Vėl pabeldė į duris
Ir ledinis ilgesys
Mano širdies nepaliks.
Tas stiklinis liūdesys
Mano mintis užvaldys,
Jos vis bėgs ir pasiklys
Niekas jų nesuvaikys.
Tas stiklinis liūdesys
Šiąnakt manęs nepaliks
Ir grandinių žvangesys
Mano kūną suvaržys.
Tas stiklinis liūdesys…
Nepalik manęs, tik nepalik
Neleisk man dar kartą paslyst!
Negali šiam žiauriam pasauly
Manęs vienos palikt!
Išlys iš po palangių,
iš mažo juodo sandėliuko.
kaip rūkas per kambarius nutįs,
nei šaltis, nei skausmas – tik liūdesys.
Sustos net laikrodžio rodyklės,
pritems ir taip blanki šviesa.
Aš čia sustingsiu ir maldausiu,
save, kaip nusidėjėlę atjausiu.
Dar keletą akimirkų tylos…
paskirsiu sau kaip bausmę.
ir nepravirksiu – tai banalu,
spoksosiu į lubas su liūdesiu kartu.
Ir neprašau likimo nieko
jis turi svarbesnių darbų,
gerai man čia, vienai pabūti,
ir pasijaust mažu vaiku.
Mano liūdesys,
Mano paskutinės eilės,
Skirtos žmogui,
Skirtos visos mano dainos….
Tiktai noriu pasakyt,
Ką dabar jaučiu savo širdyje.
Man saulė rodė kelią i šiltus namus,
Man šiltas vasaros lietus atnešė žmogiškus jausmus..
Aš nemaniau, kad pabaigai atėjus bus taip sunku palikti, išsiskirti,
Sakyti garsiai aš išeinu..
Dabar prisimenu kaip viskas prasidėjo,
Aš nemaniau kad mes šituo tikejom
Mes laukėm kol ateis žiema i mūsų karštas širdis,
Sulaukėm meilės,
Sulaukėm šilto pavasarinio vėjo..
Man labai patiko būti su tavim,
Jausti tavo karštus bučinius ir švelnius prisilietimus,
Laukti kol pasimatysim, jausti šilumą širdy
žiūret į nakties padangę,
Ten skaičiuot žvaigždes
Jaust palaikymą jaust
Jaust begalinę meilę,
Jausti tai ką vadinam begaline laime,
Būt laimingu žmogum, būti pilnaverčiu mylimuoju,
Jaust kas esu,
Jausti kad kvėpuoju oru..
Akimirka žavinga, tu sustok prašiau
Niekas neišgirdo,
O mes pradėjome tol kol,
Pasigirdo abejonės tavo žodžiuose ir mintyse,
Tavo šiluma išnyko, o aš su ja.
Kodėl taip sunku parodyt širdžiai teisingumo krypty,
Kur nutolt, kur sustot,
Prie kokio jausmo apsistot?
Kodėl kai lieki vienas tik tada ir supranti,
Kokias klaidas dariai,
O ko nepadariai..
Man per sunku kiekvieną nakt sapnuoti tavo veidą,
Galvot apie tave,
įsivaizduot, kad leidi paliesti sypseną
Tau nuvalyti ašaras, kartoti pasilik dar su manim,
nes tu mano pasaka..
Kas būtų jeigu būtų, tačiau to nebėra
ir liko tik gilus randas mano širdyje,
Palieku savo vietą,
Palieku savo norus,
Gal dar sugrįš jie,
Gal dar sugrįš tos išsvajotosios svajonės.
Sukasi, sukasi mano mintys sukasi,
Plaka man širdis noris pasinert į muziką,
Noris vėl sugrįžt į praeitį ir jausti šilumą,
Mylėt tave, mylėt tave visa širdim.
Mano liūdesys,
Mano karštas kraujas,
Mano ilgesys,
Mano šaltos rankos.
Ištiksėjas laikas
Ir pėdos kelio tolumoj,
Mano liudesys, o tu esi jo priežastis.
Eik šypsokis, juk nesunku…
Būti kažkuo kitu…
Juoktis, vaidinti laiminga…
Būti nemylimai…
sakyti, kad tau viskas gerai…
Juk niekas nepastebės…
Nes niekas nepažysta tavęs…
Ir niekas nepažins….
Nes nėra net kam…
Ar taip sunku gyventi…
Be meilė, laimės…
Ar taip sunku mylėti…
Taip mažai juk reikia…
Meilės, meilės be skausmo…
Juk nesunku…
Bet ir vėl liūdžiu…
Ar tu prisimeni mane
po savo langu vakare
Nelijo ir nesnigo ten
tik buvo baisiai
liūūūūdna
Septynios musės blaškėsi aplink-
Aš nenorėjau pasislinkt
Balandžiai tuokės balkone
Tu juos matei?
ar ne?
Dabar mes sėdime abu
Kiekvienas – į save
O prisiminus darosi graudu
Kaip buvo baisiai
Liūūūūdna
Tos juodos liūdesio gėlės
Tarsi jūra užtvindė mane.
Ir pati aš pražydau kaip rožė
Juoda – gilioje duobėje.
Ir aplinkui ten viskas juoda.
Ar tai pilka… man vis tiek!
Ir dar sako, kam lieji tas ašaras?
Šypsokis ir niekad neliūdėk!
S-6 (11 klasė)
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui