Bučiniai

Apkabinki mane ir karštai išbučiuok,
Jeigu nori kad plyštų manoji širdis.
Paskutinius jos dūžius tu suskaičiuok,
Paklausyk, sielvartingai kaip plaka. Girdi?
Pabučiuok, jei nelaimės labai man linki.
Aš bučiuoti tave jau bijau… Jau bijau
Vien dėl to, kad prislėgtų našta vėl sunki,
Kad nebūtų širdy dar sunkiau. Dar sunkiau…
Susipynė vėl mintys ir nuotaikos
Ir kažkur upeliu nutekėjo jausmai…
Tik dar liko mažytės gyvenimo nuotrupos.
O kaip jas išgyvent – nežinau. Nežinau…
Pabučiuok, jei dar nori šiek tiek surast
Mano mirštančiai širdžiai nuodų.
Tik mane tu dar kartą, tik kartą, suprask,
Čia pamačiusi žodžius nuogus…
Pabučiuok mane dar, jeigu nori bėdos.
Aš savųjų jausmų kankinys – kalinys.
Aš pakelti akių negaliu iš gėdos
Ir iš skausmo širdy.
Aš dabar kaip bjaurus pūlinys!..
——–
Nebučiuoki manęs!.. Nebučiuoki manęs niekada!..
Niekam tai jau dabar nepadės…
Aš dabar: sudraskyta kraujuota žaizda,
Iš kurios gal jau greitai gyvybė išblės…
Nebučiuok eidama tik pro šal,
Kad gėla niekam neslėgtų krūtinės.
Tik paguosti galiu – tu nebūsi viena, –
Tavo meilės nesenka šaltinis.
Aš veidą atsukau likimo kirčiams,
Tu nebučiuok mane pro ašaras sūrias…
Nebus taikos, bet ir nebus prasmės kivirčiams
Ir pasistenkime užmiršt dienas niūrias.
… vėl bučinys… Tu vėl pasiaukoji
Kaip per viduramžius ant laužo eidama.
Atleisk, kad aš visas gėles jau sutrypiau po kojom
Ir nebučiuok mane iš meilės alpdama…