Pirmas meilės bučinys
Šalin, kliedesiai skystapročių pamaivų,
Rimuotų kvailysčių ir meno pilni!
Svaiginančios meilės alsavimą gaivų
Pajusiu tik meilės pirmam bučiny.
Tau daros koktu nuo saldžių pastoralių,
Tau pykina širdį sonetai liūdni?
Ugningo jaunatviško polėkio galią
Pažinsi vien meilės pirmam bučiny.
Jei gerosios mūzos tau priešintis ima,
Jei tu su jomis vis rečiau sueini,
Tau pats Apolonas neduos įkvėpimo:
Ieškokis jo meilės pirmam bučiny.
Bekraujį rašeivų surūgusių meną
Lai giria davatkos ir lepšiai seni!
Iš mano gi lūpų daina lai srovena,
Užgimusi meilės pirmam bučiny.
Laukai, piemenaičiai idiliško kaimo!
Visa ta Arkadija jūsų švelni
Manęs nebejaudina. Žemės palaimą
Atrasiu tik meilės pirmam bučiny.
Jūs sakote: sunkiai gyvenimas klojas,
Kamuoja mus bėdos, vargai amžini…
Bet jūs netikėkit, jog prarastas rojus:
Jis gyvas dar meilės pirmam bučiny.
Kai tu, o jaunyste, lyg sapnas praeisi
Ir aistros seniai bus atvėsę many,
Ilgai aš minėsiu, kiek džiaugmo kadaise
Patyriau aš meilės pirmam bučiny!
Ištrauka iš Dž. Bairono “Pirmas meilės bučinys”
