1.
– Kur buvai,
kai Dievas dovanas dalijo
ir linko šakos
žieduotos?
– Ką rasiu, dovanosiu –
tiesia baltus delnus –
upių, ežerų lelijos.
Girgžda lingės, turėklai.
Raitos į dangų
seni laiptai,
raitos lapai –
išvežami iš parkų.
Visą pavasarį nusipirkčiau,
jeigu, pinigų turėčiau.
Ir ant žydinčios šakos –
autoportretą
pasikabinčiau
ir daug dienų,
daug naktų –
tave kalbinčiau, mieloji.
Ir iš paveikslų –
žiūrėtų – akys išminčių,
ir tu, sakytum,
kad aš, meluoju.
2.
Alų, vyną pilstom,
o kur, dangaus dugną dėsim?.
Ištirpsta
saulės obuolys –
viršum galvų geltonas.
Eketės užanka,
šaltiniai išseka.
Dangus, kaip kempinė
sausa
susitraukia
ir kaip stiklas – išbąla,
o mes, vienas, šalia kito
liūdėsim,
ubagams
pinigų negailėsim,
negailėsim
ir neiškepusios duonos.
3.
Norėčiau
tavo portretą
pasikabinti,
ant sienos,
kai už langų –
caksi žylės alkanos,
ir guodžia
paukščių balsai –
žmones alkanus,
ir akina saulė –
pro duris langus
įspindusi.
4.
Daug obuolių, kriaušių
šiais metais užderėjo
ir mes, protingesniais tapom
ir kaip vaikai –
po miškus, laukus –
krykštaujam,
ir savo darbus –
prie kryžiaus prikalam,
ir kaip Rerikas –
naujus tapom.
Urzgia rudenio staklės.
Genėja vyrai šakas,
visus medžius –
paeiliui kerpa,
o mano sienos, nuogos
ir nustebusios,
ir myli
ruduo mane,
kaip katė – pelę.
Nukirpti medžiai ošia,
miškai ošia
ir dangus,
kaip ledas – pamėlsta.
Vaikiūkščiai, varos ožką,
šaltis ir jiems, po kojom –
miltų pabarsto.
5.
Kartais ir šuva
apkabina girtą žmogų,
ir katinai,
kažko gero išmoko.
– Mylim kates, šunis
ir mėgstam
naminę girą.
6.
Aušta –
nauja diena
ir tavo baltos krūtys –
viršum žemės gaublio kruta –
rasom, bučiniais nusagstytos –
naminės, jaunos ir jaukios.
7.
– Ačiu už vyną
ir alų,
kurie ir mane
nugirdė.
Diena
ant stogo prišalo
ir nuvijo
nuo šiltų girnų –
mano šunį.
